Žiema

Žiema. Šalta žiema pasiekė nedidelį miestelį. Tai buvo neįprasta šiam regionui, ankščiau niekada net nebuvo užfiksuota minusinė temperatūra, o dabar ši vieta atrodė kaip niekada neatitirpstanti žiemos karalystė. Sniego prikrito kone iki kelių ir niekas dėl to nesinervino, nepyko, visi džiaugėsi sniegu. Vaikai lakstė, mėtė gniūžtes, lipdė besmegenius, apsimetinėjo angelais parkritę ant sniego. Sunku dabar būtų paneigti, kad ši vieta ne rojus.

            Viso pasaulio akys nukrypo į miesteliūkštį. Žmonės iš viso pasaulio pradėjo vykti ten, kad pamatytų gamtos išdaigas. Meteorologai vyko atlikti tyrimų, žurnalistai –  reportažų, o žmonės tiesiog būti. Eidamas gatvėmis jauteisi kaip didmiesty: mašinos su gaudžiančiais varikliais, žmonių minia, laukianti šviesoforo, ir kalbos, kurių atskirti, o tuo labiau suprasti, negali. Vietiniai džiaugėsi populiarumu ir vis kažkaip bandė užsidirbti iš užsieniečių. Suvenyrų krautuvės pardavinėjo magnetukus, atvirukus ir kitus daiktus, kurie bus maži prisiminimai atvykėlių artimiesiems, kad jų draugas ar giminaitis buvo kažkokioje šalyje. Miestas buvo pilnas gyvybės, sunku patikėti, kad prieš savaitę niekas net nežinojo miestelio pavadinimo, o dabar tūkstančiai žmonių čia plūdo.

            Aukštas, laibas vyras išlipo iš lėktuvo. Jis apsirengęs storą juodą paltą, kailinę kepurę, barzdotas, tiesia nosimi, šiek tiek bespalvėmis akimis, besišypsantis, apie penkiasdešimties, jo ūgis kone du metrai ir jis panašus į laimingą šmėklą. Jis visai nepriminė vietinių gyventojų: pastarieji buvo žemi rubuiliai apvaliais veidais. Pasirodo, kažkoks menininkas sumanęs pasipelnyti iš viso pasaulio psichozės sniegu neįprastoje vietoje. Jo lagaminas juodas, didelis, atrodo, tarsi būtų skirtas laikyti A3 formato lapus, ant rankenos auksinėmis raidėmis parašyta „Rex“. Juodas jo šešėlis slinko išėjimo iš oro uosto link, įšoko į taksi ir nuskuodė į miesto centrą. Sumokėjęs taksistui išsinuomojo kambarį pas seną moterį, gyvenusią dideliame name. Moteriai apie septyniasdešimt metų ir atrodė, kad ji vos vos matė net per storiausius akinių stiklus. Pastaroji, kaip ir visi miestely, troško pasipelnyti ir jai sekėsi neblogai, nes daug kas norėjo išsinuomoti pigią nakvynę.

            Gavęs kambario raktą vyras iškart nuėjo į savo kambarį ir užtrenkė duris. Įsijungė šviesą. Kambarys, apšviestas kaitrinėmis lemputėmis, skendėjo gelsvoje šviesoje. Kambarys švarus, bet apleistas, tapetai atsilupę, papeliję sienų kampai. Prie sienos stovėjo stalas. Žmogus prisėdo, pasidėjo lagaminą priešais ir atvėręs jį pažvelgė į vidų. Šūsnis plakatų buvo to lagamino viduje: plakatų su idėja įvykiui, kurį norėtų surengti šiame žiemos gaubiamame krašte. Jis šyptelėjo…

            Tą naktį prisnigo dar daugiau…

            Kitą rytą vyras apsivilko savo juodą paltą, pasiėmė lagaminą ir išslinko iš savo kambario.

            Atvykėlis jau buvo susitaręs dėl susitikimo su miestelio meru. Jo tikslas buvo gauti leidimą renginiui, kurį slėpė jo lagaminas. Ponas Kvikis, miestelio meras, buvo pilvotas vyras, primenantis pingviną. Jo švarkas neužsisegė, o marškininiai baltesni už nesuteptą sniegą. Jis atsisėdo savo krėsle ir pradėjo greitai berti žodžius:

– Girdėjau, kad norite su manim aptarti kažkokį renginį, Pone Reksai… Sakykite greičiau, aš turiu milijoną reikalų.

– Na… – lėtai pradėjo atvykėlis, – tai meninis renginys, skirtas visiems. Vadinu jį „Besmegenio diena“. Idėja paprasta: kiekvienas atėjęs sumoka dalyvio mokestį ir stato besmegenį. Konkurso nugalėtojas, kurį išrinksiu aš ir miestelio gyventojų komisija, gauna ypatingą prizą. Aplinkui galėtume pardavinėti karštą maistą ir gėrimus, ar bet ką, ką jūs pasiūlysit. Susirinks šimtai žmonių. Štai keletas plakatų pavyzdžių, kuriuos galėtume iškabinti.

Ir vyras atsegė savo juodą lagaminą, išėmė šūsnį plakatų ir pažėrė ant stalo. Laimingi vaikai lipdo sniegą, besmegenis su didžiule nosim-morka, suaugęs vyras su keliais draugais lipdo besmegenį, didesnį už juos pačius. Viskas perteikta gražiomis, sodriomis spalvomis. Kvikis peržiūrėjo plakatus, pakėlė galvą, linktelėjo ir pritariamai nusišypsojo. Leista.

Reksas ir Kvikis sutarė, kad viskuo rūpinsis ne meras, o pats idėjos autorius. Jis suras tinkamą vietą miestelyje, užtikrins saugumą, ras rėmėjų, pasirūpins reklama.

Praėjo savaitė, prasidėjo atodrėkis ir „Besmegenio diena“ buvo suorganizuota. Keli tūkstančiai žmonių susirinko į netoli miestelio esančius laukus. Šie laukai buvo suskirstyti į dvi zonas – lipdymo ir poilsio, kurioje veikė įvairūs kioskai ir užkandinės po atviru dangumi. Viskas klostėsi daug geriau, nei buvo tikėtasi, liaudies susidomėjimas renginiu buvo milžiniškas. Pažadėti prizai tikriausiai buvo pagrindinis motyvas čia susirinkti ir vyresniesiems. Taisyklės paprastos, kiekvienas dalyvis ar dalyvių komanda po paskelbto starto turi keturias valandas savo besmegeniui pastatyti, po to komisija juos įvertins ir išrinks po nugalėtoją trijose skirtingose kategorijose – komandų, žmonių, dalyvaujančių po vieną, ir porų.

Ant neįprastos scenos su bokštu, pastatytos viduryje laukų, jau stovėjo Reksas, daugeliui pažįstamas ir daugumos mėgstamas šmėkliškas vyras. Savo tvirtu ir entuziastingu balsu per mikrofoną paskelbė renginio pradžią. Visi kaip išprotėję kibo į darbą, visur matei ridenamus sniego rutulius, bet kur ne kur galėjai pamatyti ir kažko visai netradicinio pradžią. Žmonių irgi susirinko spalvinga publika, kai kurie, būdami kone šešiasdešimties, pirmą kartą statė besmegenius ir šypsojosi kaip vaikai. Taip pat gana dažnas reginys buvo suaugę vienišiai, kurie atrodė taip, tarsi jų vienintelis tikslas būtų laimėti. Bet didžiausią dalį masyvios minios sudarė šeimos, arba bent jau dalis šeimos, jų veiduose spindėjo šypsenos – tokios, kurios suteikdavo tau optimizmo, kurios tarsi sakydavo „viskas yra ir bus gerai“.

Timas, penkiolikos–šešiolikos metų paauglys iš kitame, netolimame mieste esančių vaikų namų taip pat dalyvavo ,,Besmegenio dienoje”. Jis nebuvo visai našlaitis: apie tėvą žinių neturėjo, bet motiną pažinojo. Ji stipriai gėrė ir dėl to dešimtmetį Timą iš jos atėmė. Ankščiau vaikų namuose ji lankydavosi dažnai, bet dabar Timas jos nebuvo matęs apie pusantrų metų. Meilė alkoholiui įveikė motinos meilę Timui. Paauglių renginyje buvo labai ne daug, gal tik kelios grupelės, susirinkusios palipdyti. Viena iš jų nulipdė visai paprastą besmegenį, bet su nuo vidurio kūno iki žemės augančiais vyriškais lytiniais organais. Tai padarę pasijuokė ir nubėgo, kad niekas neprikibtų prie jų „meno”.

Timas buvo nusiteikęs visai kitaip. Jau nuo pat lipdymo starto galėjai matyti jo pastangas. Jis turėjo kastuvą ir juo į vieną didžiulę krūvą kasė sniegą. Po dviejų valandų kasimo jis baigė savo sniego kalną. Apie 3 metrų aukščio krūva plytėjo priešais Timą. Tai buvo jo balta drobė, kurioje jis matė savo šedevrą. Pradėjęs nuo apačios, kur buvo daugiausia sniego, jis ėmė lipdyti į šliužą panašią pradžią, kuri suaugo į tvirtą vyrišką kūną. Visiškai kiaurai permirkęs Timas dėjo visą savo širdį ir pyktį į šį kūrinį. Tvirti, šešių kaladėlių pilvo raumenys atrodė tarsi graikų dievo, taip pat atrodė ir visa viršutinė kūno dalis su didžiulėmis raumeningomis rankomis. Bet galva likus pusvalandžiui buvo dar nebaigta ir Timui iškilo problema – jis nepasiekė galvos. Baimė, panika ir skubėjimo įniršis apėmė paauglį. Jis pradėjo ridenti dar vieną  didžiulį kamuolį, tam, kad galėtų ant jo užlipti ir pasiekti galvą.

– Liko dešimt minučių lipdymo! – paskelbė Reksas per mikrofoną nuo scenos.

Didžioji dalis žmonių jau sėdėjo ramiai, gėrė arbatą ir šnekučiavosi, bet galėjai matyti dar kelis žmones, kaip išprotėjusius lipdančius ir tobulinančius savo kūrinius, tarp jų buvo ir Timas. Reksas iš toli matė šį paauglį kiaurai šlapią, lakstantį ir iš visų jėgų darantį viską, ką tik gali. „Padarysiu, kad jis laimėtų“ – pamanė Reksas. O tuo metu paauglys triūsė ties galva, užlipęs ant dviejų savo statytų rutulių bokšto. Galva, neproporcingai didelė ant dviejų raumeningų pečių, atrodė kaip išminties ženklas, bet Timas nukirto viršugalvį atsineštu kastuvu ir savo rankomis kuopė jos vidų ten, kur turėjo būti smegenys. Pradėjo lipdyti veido bruožus ir…

LAIKAS!

Ketvirta valanda dienos ir lipdymo dalis buvo baigta. Saulė plieskė šią šventinę dieną ir tai padėjo kūrėjams lipdyti, bet dabar prasidėjo dviejų valandų vertinimas. Reksas su savo juodu, storu paltu visas prakaituotas vaikščiojo po laukus greitai apžiūrinėdamas sniego senius, jo pavyzdžiu sekė ir trijų miestelėnu komisija. Besmegenių buvo keli šimtai ir vertinimo procesas buvo skubus, beveik kiekvienas vertintojas jau buvo išsirinkęs savo favoritą ir apžiūra buvo tik formalumas. Reikia paminėti, kad visas renginys buvo filmuojamas ir transliuojamas vietinės televizijos, penki operatoriai sekė dalyvius, kalbino svečius, taip pat skraidė du dronai, visą renginį fiksuojantys iš oro. Ši šventė buvo didžiausia miestelio istorijoje dėl gamtos išdaigų atvykusių pažiūrėti žmonių.

Jau ankščiau buvo nutarta, kad bus skelbiama po vieną nugalėtoją trijose kategorijose: žmonių, dalyvaujančių po vieną, porų ir komandų. Tų, kurie dalyvavo po vieną, buvo mažiausiai – vos keliolika, o komandų keli šimtai, tad konkurencija stipri. Reksas peržvelgė bendrą lentelę ir šyptelėjo, džiaugėsi dėl to, kad nugalėtojai jau aiškūs ir tuoj prasidės tikrasis renginys…

– Taiiiiiigi,– pradėjo Reksas, – ar jūs esate pasiruošę apdovanoti darbščiausius ir gabiausius mūsų nuostabios šventės dalyvius?

Didžiulė minia suūžė. Reksas trumpai padėkojo visiems, prisidėjusiems prie šventės, ir toliau iškilmingai šnekėjo:

– Pirmiausia apdovanosime gausiausios – komandų – grupės nugalėtojus, o tai yra Klifordų šeima ir jų besmegenis „Kubiliukas“! Šiltai sutikime juos! Klifordai, ateikite ant scenos!

Pro gausią minią pradėjo skverbtis 5 individai, bet tik jiems užlipus ant scenos galėjai juos aiškiai išskirti. Tai buvo šeima: vyras, moteris ir 3 vaikai: du berniukai ir mergaitė. Jie atrodė gana pasiturintys, bet ne turtuoliai, tiesiog gyvenantys per daug nevargindami galvų dėl finansų. Jų besmegenį rodė per vieną iš trijų ekranų, pastatytų ant scenos. Tai buvo 5 maži besmegeniai viename sniego kubile. Ši skulptūra priminė juos, veikėjai atitiko: vienas didelis – tėvas, vienas mažesnis besmegenis šalia ilgais plaukais (lipdytais) – motina ir 3 maži – vaikai, aiškiai buvo matyti du berniukai ir mergaitė. Paprasta ir gražu, ir to užteko nugalėti šimtus dalyvių.

Klifordai buvo pasveikinti, jiems išdalytos dėžutės su specialiais prizais, bet liepta jų dar neatidaryti ir laukti sveikinimo ceremonijos pabaigos. Klifordams pasišalinus jų besmegenis liko rodomas ekrane ant scenos.

Pasveikinus komandą atėjo metas sveikinti poras. Laimėtojai buvo ką tik susituokę ponas ir ponia Adamanai. Atvyko jie iš toli, atrodė visai ne kaip vietiniai. Oda, plaukai ir akys tamsios, dantys balti kaip sniegas, o rūbai atrodė keistai, tarsi jie vilkėtų tiesiog daug kailių. Besmegenis „Atskyrimas“ atrodė taip pat išskirtinai ir traukė visų dėmesį kaip ir jo kūrėjai: 2 kūnai, suaugę ties juosmeniu, atsiskyrę ties krūtine ir laikantys vienas kitą ties pečiais. Visiems skulptūra atrodė baigta, bet paskutinis patepimas buvo išdeginti skyles susijungimo vietoje taip, kad besmegeniai atrodytų bandantys atplyšti vienas nuo kito. Jiems pavyko, ir tai padarė jų besmegenį nugalėtoją.

Jiems taip pat išdalijo prizus ir paprašė grįžti laukti prie savo besmegenio.

Galiausiai buvo skelbiamas nugalėtojas, lipdęs besmegenį vienas. Nors ši kategorija ir buvo mažiausia, bet konkurencija joje didžiausia. Ne vienas lipdantis buvo pasiryžęs laimėti ir tikrai dėjo širdį į savo kūrinius. Galėjai pamatyti bent 5 kūrinius, vertus nugalėtojo vardo, bet laimėjo tik vienas. Sniego žmonės, nulipdyti vos per keturias valandas, atrodė kaip šedevrai, milžinai, miniatiūros. Tai buvo seniai, primenantys realų žmogų, ir nežemiškos dažyto sniego abstrakcijos. Lipdantys po vieną – tai minia žmonių, tikrai nusiteikusių kurti kažką didžio, nors niekas to jų neprašė, ir renginys tikrai nebuvo rimtos varžybos, bet jų sielos degė noru kurti, išsilieti ir išsivalyti.

– Irrrrrrrr tarp vienetų geriausias tapo, – pradėjo Reksas, trumpam sustojo ir iškilmingai perskaitė, – Timas Turtonas!!!

Minia garsiau nei bet kada ankščiau sugriaudėjo pamatę nugalėtoją „Tikrą vyrą“ (tokį pavadinimą parinko Timas savo šliužui besmegeniui) ekrane. Daugelis ankščiau nematė jo, nes besmegenių buvo tiesiog per daug visus apžiūrėti. Minia skyrėsi staigiai, praleisdama greitai scenos link besibraunantį paauglį. Nugalėtojas spindėjo laime. Pagaliau, pagaliau, PA-GA-LIAU, kartojo sau. Timas augo sunkioje aplinkoje, retai kas jam buvo geras, jo nevengė niekinti, o dabar visa minia lydėjo jį plojimais ir ovacijomis. Per vieną akimirką Timas užaugo didelis.

Reksas džiaugėsi, kad būtent Timas tapo nugalėtoju ir kaip prizą jam davė dėžę tokią, kaip kitų, tik kiek didesnę, bet, užuot paleidęs jį vieną atgal, kartu su juo ėjo pro žmones. Juos sekė kameros ir visų akys krypo į juos. Kol jie dviese ėjo pro didelę minią, Reksas savo žemu balsu, iš aukšto su šypsena žvelgdamas į paauglį, jį pagyrė už originalumą, teigė matąs talentą vaikine ir davė jam pirštines. Timas tarsi pakylėtas ėjo pro minią, jam buvo džiugu, kad šis svarbus žmogus jį taip vertina. Jie pasiekė Timo besmegenį.

Ekranuose ant scenos buvo matyti visi trys nugalėtojai ir jų besmegeniai. Reksas keistai, tyliai nusijuokė, pakėlė galvą, rimtu veidu peržvelgė minią ir vėl entuziastingu balsu pradėjo, bet daug energingiau, nei prieš tai – jis degte degė:

– Taigi taigi taigi, visi mūsų nugalėtojai pasveikinti ir šventė jau baigiasi, bet palaukit, dar yra dovanos! – truputį sustojo, – deja, prieš tai turiu jums pranešti vieną liūdną naujieną. Nenusiminkit per daug. – ir spragtelėjo pirštais.

Per visus 3 ekranus ant scenos pasirodė orų prognozė, kuri jau rytoj pranašavo dešimt Celsijaus laipsnių. Žmonės nuliūdo, jau dabar galėjai jausti šiltą orą, besmegeniai buvo aptirpę, o žemę nuklojęs sniegas buvo itin plono sluoksnio. Visi pasimetė. Daugelis žmonių atvyko į šį miestelį būtent dėl sniego ir šalčio neįprastoje vietovėje, o dabar atrodė, kad viskas normalizuosis. Kilo šurmulys, visi gailėjo sniego, bet tada vėl su šypsena veide prabilo Reksas:

– Nesijaudinkit, turiu sprendimą! Jums nereikės matyti, kaip gamta lėtai sunaikins jūsų šedevrus, prašau, atidarykite dėžes.

Visa minia sužiuro į ekranus pamatyti sprendimo. Dėžės prasivėrė. Visų nugalėtojų vienu metu visuose ekranuose. Tai buvo iš aliuminio pagamintos paauksuotos beisbolo lazdos. Labai lengvos, tvirtos, su oda apvyniota rankena, ir kiekvieno iš dalyvių lazda skirtinga. Adamanai gavo juodą ir baltą lazdas, gana ilgas ir elegantiškas, kameroms filmuojant vartė jas rankose. Klifordai gavo taip pat pritaikytas jiems lazdas. Dvi pilkos lazdos su skirtingomis karūnomis (karaliui ir karalienei) ir trys mažesnės lazdos vaikams, dvi mėlynos ir viena rožinė. Timas gavo didžiausią lazdą, ji atrodė tikrai solidžiai. Juoda lazda, išmarginta smulkiais auksiniais raštais, o rankena, ypatingiau už kitų apvyniota juoda oda, atrodė nenusidėvinti. Ant visų nugalėtojų lazdų dugno buvo auksinis užrašas „Rex“. Nugalėtojai ir visi kiti dalyviai liko nieko nesupratę, tik vienas Reksas šypsojosi tarsi viską žinodamas, palaukė truputį ir, kai laikas buvo tinkamas, pradėjo džiugiai:

– Tai paskutinė šventės pramoga! Neleiskite gamtai ištirpdyti jūsų kūrinių, griebkite lazdas ir pradėkite šį pinjatų vakarėlį! Nugalėtojus kviečiu duoti pirmus smūgius, o visus kitus – įsigyti lazdų besmegeniams daužyti prie scenos! Jūs nuostabūs!

Pirmieji buvo Adamanai. Susižvalgė tamsiomis akimis, nusišypsojo baltais dantimis ir iš abiejų šonų vožė savo seniui taip, kad abi galvos išsitaškė į gabalus, o lazdos susitrenkusios skambėjo. Garsas, ištaškantis dvi galvas be smegenų, ir džiaugsmingai suskambančios lazdos užkūrė pragarą. Klyksmais ir šauksmais prasidėjo kūrinių likvidavimas, vieni skubėjo pirkti lazdos, kiti nieko nelaukę spyrė į galvą savo seniui taip, kad sniego smegenys taškytųsi, o ant pečių nebeliktų galvos. Adamanai sinchroniškai, po truputį, kapodami savo laimėtoją, pritraukė visų dėmesį, Reksas taip pat iš arti stebėjo jų mirties šokį. Keistieji atvykėliai, žudydami savo vaiką, akies krašteliu žvilgtelėjo į Reksą, šyptelėjo, Reksas atsakė tuo pačiu.

Skerdykloje kilo vėsesnis, stipresnis vėjas.

Klifordai irgi nieko nelaukė ir, beveik tuo pat metu, kai Adamanai suskambino lazdomis, jau skaldė savo „Kubiliuką“. Mergytė verkė, nes jos broliai iki neatpažįstamos sniego masės sudaužė jos atitikmenį skulptūroje. Prie jos priėjo aukštas ir tvirtas tėvas, užsimetė ją ant pečių, pažiūrėjo į savo berniukus. Persikreipė veidas. Vienas smūgis koja į vyresniojo besmegenio korpusą ir tas jau skrieja. Žvilgsnis į mažesnį sūnų, šuolis, ir iš trijų rutuliukų lieka tik vientisas blynas. Už mergaitę atkeršyta. Bet berniukai dabar verkia. Tėvai duoda lazdas vaikams ir leidžia uždaužyti savo atvaizdus sniege. Su įniršiu laukiniai žvėrys raudonomis akimis ištaško savo tėvus į sniegą.

Komandų zonoje vaizdas įvairus. Vienur visi draugiškai naikina tą, ką kūrė, kitur tėvai palieka vaikams pramogą griauti, patys stebėdami iš toliau. Dar kiti vaikai nenoriai darko sniegą rankomis arba visai nenori griauti. Tada tėvai juos stumteli, sako: jei visi, tai visi. Jei vaikai dar spyriojasi prisijungt, tėvai nuperka lazdą ir, turint tokį įrankį, nei vienas neatsisako. Mažomis lazdelėmis uždaužo net ir didžiausią kūrinį. Kaip termitai ėdantys medį, kaip lervos užpuola lavoną, taip ir tie vaikai… Kitur penki vyrai komandiškai spardo didelį nuvirtusį besmegenį.

Mėsmalė sukasi ir iš kumpio daro faršą. Tik vienas svarbus sraigtelis vis dar nesisuka, ateis meistras ir suteps mašiną.

Timas stovėjo atsistojęs priešais savo „Tikrą vyrą“. Jis mėgo jį, kūrinys laimėjo konkursą. Ir nebuvo taip jau šilta, vakarop sniegas nebetirpo ir po truputį darėsi kietas, nelipnus ir nekintantis, Timas tai matė. Stovėjo nejudėdamas, nekalbėdamas ir tiesiog žvelgė tuščiu žvilgsniu, lazda nekilo.

Tyliai tarsi šmėkla kažkas prislinko prie jo, uždėjo ranką ant nugaros. Berniukas to nesitikėjo ir krūptelėjo. Reksas:

– Bijai, berniuk?

– Ne, tik nenoriu. Jis dar stovėtų, gal ir ilgai, juk šąla.

– Ar nematei prognozės? Ar nematai, kaip visi džiaugiasi? Ir tavo lazda dar neišbandyta. Juk nori pamatyti save didžiajame ekrane.

Abu tylėjo kurį laiką, Reksas švelniai pastūmėjo Timą besmegenio link, jis pasižiūrėjo į kūrinį, nenoriai kirto pirmą smūgį. Dar vieną ir galvos jau nebuvo. Atsisukęs pamatė, kad Reksas jau nueina, o jis rodomas ekranuose. Širdį glostantis pripažinimo jausmas užbūrė berniuką. Smūgis po smūgio, jo azartas augo. Po ištaškytos galvos ir aptrankytų pečių metė į šalį lazdą ir griebėsi atsinešto kastuvo. Įrankis lengvai pjaustė ištobulintą besmegenio kūną, tai buvo daug lengviau nei lipdyti, gal net smagiau, labiau užvaldo.

Po kelių minučių liko tik truputis šliužo, jokio besmegenio ir jokio vyro.

Temo, šaltis kilo ir tik pavieniai vis dar daužė senius. Timas irgi jau buvo baigęs, skubėjo į paskutinį traukinį, važiuojantį ten, kur nenorėjo grįžti. Lazdą buvo pametęs: kol jis darbavosi kastuvu, kažkas pasiėmė ją. Niekas nebežiūrėjo į jį minioje, jis susiliejo su mase ir šlovės valanda baigėsi.

Šventė įvyko, atėjo naktis ir tik Reksas liko išlydėti paskutinių svečių. Kaip jam gera buvo, kad jo valia kurta ir griauta, jo valia kurta ir griauta laimingai. Vienas vaikščiojo po laukus, nuklotus sniego lavonais. Kažkas juoda rankena pasimatė sniege, Reksas ištraukė (vos nenukritęs): Timo lazda. Suko lazdą ratu švilpaudamas ir juokdamasis iš visko. Nežmoniškai šalta, bet jis to nejautė, laimė šildė.

Žvilgsnis susiraukė, kažkoks siluetas gale laukų. Priėjo. Dar trys besmegeniai stovėjo. Visi paprasti, iš rutuliukų, vienas didelis ir du šalia mažesni, morkinės nosys, kibiriukai ant galvos, sagos – akmenukai, rankos – pagaliukai. Vėl išsišiepė baltais dantimis, užsimojo lazda, kirto į galvą.

Krito, kai lazda atsitrenkė į paledėjusį senį. Krisdamas trenkė galvą į paledėjusią žemę, trumpam prarado kvapą, negalėjo atsistoti. Seniui tik kiek galvos šono prakapojo, senis sveikas, o Reksas vis dar negalėjo atsistot, trūko oro. Minutė, kita, dešimt, šaltis pradėjo purtyti, stojasi remdamasis lazda, lazda praslysta ir vėl krenta. Šįkart nukrenta visu svoriu ant savo kojos, ji lūžta ir pasipila kraujas bei skausmo riksmas. Šiltas kraujas apipila šaltą bejausmį sniegą. Drebėdamas išsitraukia telefoną, pirštinėti pirštai nereaguoja į ekraną, dantim nusiplėšia pirštinę, beveik be sąmonės surenka 911 ir atsijungia.

Medikai nevėlavo, pamatė vyrą, gulintį kraujyje šalia lazdos ir besmegenių. Vienas, stebėjęs renginio transliaciją, pažino Reksą ir suprato, kas įvyko, bet patylėjo, čia ne jo reikalas. Užkėlė ant neštuvų, lazdą padėjo šalia, per laukus parnešė iki automobilio ir skambančiais švyturėliais į ligoninę.

Reksui viskas gerai, tik lūžus koja ir sutrenkta galva. Timas aplankė jį ligoninėje, atsiėmė lazdą, kurią jo didvyris „tik rado ir saugojo“. Žinios pranešė, kas nutiko „Besmegenių dienos“ organizatoriui, niekas apie kraują, lazdą ir įtrenktą besmegenio galvą nekalbėjo, kad ir suprato.

Oras nešilo, sniegas netirpo, bet daugiau nesnigo. Ledėjo mažas miestelis, turistai išvyko, šventės baigėsi, vieninteliai, kas vis dar buvo sužavėti, tai meteorologai, bandymas po bandymo tirdami, kas vyksta, ir bandydami nuspėti, kas bus.

Daug kas per artėjantį šalčio mėnesį užsuko į laukus, kuriuose vyko „Besmegenio diena“. Keistos nuotaikos apimdavo matant apledėjusias besmegenių liekanas, daug kas pagalvojo, kad galėjo palaukti, negriauti, leisti gamtai. Vėlu. Atėję į laukų galą rasdavo tris likusius besmegenius ir kraują sniege šalia. Visas miestelis žinojo, kieno kraujas. Pavydas ir pagarba likusiems, nepaklususiems.

Po mėnesio viskas pradėjo tirpti ir nemažas potvynis užliejo gatves.

Reksas gipsuota koja išskrido atgal.

Miestelio gyventojai grįžo į įprastą gyvenimą. Viskas tarsi nebuvę, tarsi sapnas, kurį visi bendrai sapnavo.

Meras Kvikis bendru nutarimu užsakė skulptūrą žiemai atminti. Skulptūrą trijų likusių besmegenių. Atsirado ir autoriai – tėvas su dviem dukrytėm. Žiniose tėvas pasakojo ilgai saugojęs besmegenius, kad niekas kitas nesugriautų jų. Jo dukrytės statė ne griauti.

Skulptūra vis dar stovi.

Redagavo: Miglė Piečytė